Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros doktorantė ir fakulteto Literatų klubo narė Lina Buividavičiūtė save kaip filologę realizuoja ne tik gvildendama mokslines grožinių kūrinių problemas, bet ir pati imdamasi kūrybos. Mūzos palankumas Linai išryškėjo jau mokyklos laikais laimėjus įvairiuose konkursuose. Studijos universitete taip pat nesustabdė kūrybinio proveržio. Doktorantė 2014 m. tapo Klaipėdos rašytojų sąjungos organizuoto konkurso „Proza skaitoma rudenį“ „Vieno banknoto premijos laureate“, taip pat VDU organizuoto Akademinio jaunimo kūrybos konkurso poezijos sekcijos laureate. Jos kūryba publikuota kultūros ir meno leidinyje „Nemunas“. Neseniai Linos eilėraščiai pasirodė ir viename naujausių „Šiaurės Atėnų“ numeryje (2015 m. spalio 23 d. Nr. 20). Jaunąją poetę apie kūrybą, literatūrinio talento ir darbo svarbą, iššūkį atskirti mokslą ir meną kalbina Viktorija Seredžiūtė, VU Kauno humanitarinio fakulteto Literatų klubo vadovė.
Paprastai poetinio įkvėpimo ieškoma vadinamuosiuose nežemiškuose dalykuose. Tačiau Jūsų poezijoje ir prozoje žvilgsnis krypsta į kasdienybės daiktus. Kaip kūrybinis santykis su kasdienybe veikia Jūsų gyvenimą? Kokį aplinkinį pasaulį mato rašantis žmogus?
Tiesą sakant, visokiausi buities niuansai į būtį pradėjo neatsiklausę skverbtis prieš šešerius metus, pasinėrus į motinystės patirtis. Suintensyvėjo vidinis susikirtimas tarp vyriškosios ir naujai besiformuojančios, įgyjančios vis daugiau galių ir teisių, motiniškosios savasties dalies. Kai iki tol su dulkėmis darniai sugyvenusiam vidiniam vyrui ėmėsi vadovauti gimstanti moteris ir įdavė skudurą į rašaluotas intelektualias rankeles, kilo stiprus vidinis konfliktas. Iš jo ir gimė naujas kūrybinis impulsas – troškimas interiorizuoti kasdienybės patirtis į pačią būties šerdį ir jos išraišką – poeziją. Pirminis kūrybos tikslas man yra suvokti savo pačios vietą tiek asmeniniame, tiek globalesniame žmonijos istorijos tarpsnyje, gyvenamojo pasaulio duotybėje. Aišku, kūryba – tai ne mano, o tik mano sielos autobiografija (šypsosi), todėl čia fiksuoju ne tik asmeninės, bet ir įvidujintos Kito istorijos raidą, virsmus, skaudulius. Rašau apie ką gyvenu, kuo kvėpuoju, kaip būnu, kaip matau. Net kai labai žaidžiu fikcijomis, rašydama visuomet be rūbų lieku aš, skauda taip pat visada tam Aš. Už save arba už Kitą, už pasaulį apskritai. Negaliu, o ir nenoriu ignoruoti aplinkos, sielos pokyčių, fiksuoju kartais gerokai ironišką, kartais labai skaudantį santykį su buities prievolėmis: amžinąsias sizifiškąsias pastangas, galynėjantis su katinų plaukais ir vaiko išbarstytais plastilino trupiniais. Mano kūryboje vietos randa ir intertekstai, ir intelektai, ir kūno stalčiai, ir dulkių architektonika. Gal geriau ne viename kūrinyje? Nors būna ir viename. Pasauliai – ir mano, ir Jūsų – yra labai visokie. Norisi fiksuoti tą įvairovę.
Jūsų poezija prisodrinta aliuzijų į filosofinius kūrinius, kultūrinių įvaizdžių, intertekstualumo. Ar galima būtų tvirtinti, kad tai – filologijos studijų pasėkmė? Kaip Jūsų kūriniuose apsigyvena pasakų ar mitų veikėjai, filosofų mintys, Biblijos ar kitų literatūrinių kūrinių motyvai?
Žinokit, tam tikra prasme – aš jau pagadintas produktas (juokiasi). Studijos tikrai labai praplėtė ir vis dar plečia mano supratimų, įsitikinimų ribas, keičia, formuoja, augina, glumina. Kiek sutikta dėstytojų-eruditų, kiek polemizuota su gyvais ir nelabai pašnekovais ir jų tekstais. Tačiau mąstant apie kūrybą, esti ir tam tikrų keblumų. Galvoje knibždėte knibžda, negano to – dauginasi – įvairiausios aliuzijos, alegorijos, intertekstų nuotrupos, mitų, pasakų, sakmių fragmentai, filmų ir spektaklių motyvai. Pradėjus rašyti, visi šie gyventojai ima reikalauti savo teisių ir brautis į tekstą. Atrodo, visa tai rašymo procese jungiasi organiškai, tačiau labai abejoju, ar skaitant galutinį produktą tas natūralumo įspūdis išlieka. Iškyla originalumo ir autentiškumo problema – sunku atsiriboti nuo autoritetų, nuo to, kas perskaityta ir padarė tokią didelę įtaką, kad jau yra tapę savasties dalimi. Kiekvieną kartą tenka mažinti eklektiškumo įspūdį, ir ne visada – sėkmingai. Bet gal čia kalta aš, o ne filologija? (Šypsosi) Atsimenu, kažkuriame konkurse komisijos narys pasakė, kad ne filologijos studentų kūryba dažnai esti spontaniškesnė, organiškesnė, tam tikra prasme – grynesnė. Galima ginčytis, ar tai priklauso nuo išsilavinimo krypties, bet, manau, tiesos grūdas šiame teiginyje yra.
Kokios filosofinės nuostatos ryškiausios Jūsų kūryboje? Gal yra kokia filosofinė kryptis ar filosofijos autoritetas, kuris lėmė Jūsų turtingą kūrybą?
Nežinau, ar ta mano kūryba labai jau turtinga... Paauglystėje, kaip ir dažnam iš mūsų, didžiulę įtaką man darė egzistencializmo ir absurdo filosofija, tiek teoriniai, tiek grožiniai šių krypčių atstovų tekstai. Taip – Ž. P. Sartras, taip – A. Kamiu, taip – S. Beketas. Dabar akis krypsta į įvairovę – fenomenologiją, hermeneutiką, įvairių religijos krypčių filosofiją, didelės įtakos daro K. G. Jungo darbai – kolektyvinės ir asmeninės pasąmonės samprata, archetipų modusų turiniai ir veikimas; egzistencinė-humanistinė psichologijos kryptis. Iš lietuvių autorių man svarbūs A. Mickūno, A. Šliogerio, A. Sverdiolo darbai.
Yra toks posakis: „Jeigu gali nerašyti, nerašyk.“ Kokia Jūsų nuomonė šiuo atžvilgiu? Ar genialūs tekstai gimsta tik tada, kai nebegali nerašyti?
Manau, šis posakis mėgina mus sudrausminti nuo grafomanijos (šypsosi). Tikslas – neblogas. Galima ir kitaip parafrazuoti: „parašyk, jei gali“ (vėl nusišypso). Taip, ar kas gali ginčytis su prasme rašyti tik vedamam vidinės būtinybės, deginamam autentiškos kūrybos ugnies? Kita vertus, jei nė nebandysi, tai kaip suprasi, ar tai, kas tave skatino kurti, buvo fantomas ar tikrinis mūzapegasio pavidalas? Ir dar – netikiu tik įkvėpimu, tik inspiracija, tik talentu. Taip, labai gerai žinoti, ką, kaip ir kodėl nori rašyti, ką ir kodėl nori savo tekstu pasakyti. Tačiau kartais viskas išsikristalizuoja ir visai kita kryptimi pakrypsta jau kūrybos proceso metu. Rašymas yra darbas – gal išskirtinis, gal labai specifinis, bet – darbas. Galynėjimasis su savimi, su kalba, su laiku. Todėl manau, kad geri tekstai gimsta iš vidinės būtinybės, bet kartais ta būtinybė atsiranda tik reguliariai rašant, pačiame procese. Todėl raginu nebijoti proceso ir nekeikti to mūzapegasio, jei iš karto nepasirodo. Aišku, kritiškas žvilgsnis į savo kūrybą (jau po proceso) labai reikalingas.
Taigi tapsmą rašytoju (poetu) lemia tiek talentas, tiek ir darbas?
Netikiu talentu be darbo. O darbu be talento? Tiesą sakant, be menkučio gebėjimų krislo, kad turėtų, ką auginti, gero rašytojo taip pat neįsivaizduoju.
Kauno humanitarinio fakulteto Literatų klube aktyviai dalyvaujate organizuodama įvairias kūrybines užduotis. Ar tikite, kad šios, neretai spontaniškai atliekamos, užduotys gali iššaukti talentą?
Hm, sukurti talento – gal nelabai, bet padėti jam skleistis, auginti gebėjimus – tikrai taip. Kuriamos naujos neuronų ryšių grandinėlės padeda ugdyti spontaniškumą, kūrybiškumą, reakciją, padeda išsisukti iš situacijos, greičiau prisišaukti mūzapegasį. Labai tikiuosi, kad Literatų klubo dalyvėms šios užduotys padės ir per egzaminus – ištraukus nepalankų klausimą (juokiasi). Kūrybiškumas gali skleistis visose srityse.
Galima sakyti, kad Jūs save kaip filologę realizavote ir praktinėje, ir teorinėje plotmėje: esate ne tik kūrėja, bet ir mokslininkė. Šiuo metu rašote disertaciją. Ar ji įkvepia Jus poezijai, esė? O gal atvirkščiai – kūrybinis žvilgsnis skverbiasi į mokslinio darbo idėjas?
Tiesą sakant, po nemažo laiko tarpo intensyviau vėl pradėjau rašyti jau doktorantūroje – paaugus sūnui. Pamačiau, kad rizikuoju disertaciją paversti palyginimų ir metaforų mūšio lauku. Mėginu atskirti stilius, ir poetiškai išsikrauti grožiniame žanre. Kūrybiškumo tikrai reikia abiejuose laukuose, tik jis skleidžiasi skirtingai. Taigi žadėjau įgyvendinti postulatą: kas mokslo – mokslui, kas meno – menui. Bet, prisipažinsiu, priešinga kryptimi vis dar vyksta intensyvus judėjimas. Tai yra, disertacijos idėjos intensyviai reiškiasi ir meninėje plotmėje, tik, žinoma, gerokai modifikuotos. Ir disertacijoje, ir poezijoje padiskutuoju ir su M. Bachtinu, ir M. Buberiu, ir A. Mickūnu, A. Šliogeriu, ir K. G. Jungu, ir Z. Froidu. Nežinau, ar gerai. Tiesiog taip yra. Kol kas.
Kokiomis mintimis dar norėtumėte pasidalinti apie kūrybą? Gal kažko palinkėsite šio pokalbio, Jūsų kūrinių skaitytojams?
Palinkėsiu drąsos būti. Kasdien. Įvairiomis aplinkybėmis. Tikėjimo, kad visa, ką patiriame, dėl ko šiandien skauda, mus kažko moko, kažkur veda. Nebijoti vidinio ištuštėjimo meto, nes tuštuma – būtina tapsmo sąlyga. Ribinių situacijų, kurios bus pakeliamos ir ištveriamos. Greta to – ir lengvybės jausmo, palaimos prisilietimo, juoko-gydytojo, kuris labai prisideda prie gyvenimo ir išgyvenimo kokybės. Būkit!
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Viktorija Seredžiūtė,
VU KHF Lietuvių filologijos katedros doktorantė
Interviu su Lina Buividavičiūtė paskelbtas:
http://naujienos.vu.lt/pokalbiai/khf-doktorante-raginu-nekeikti-muzapegasio-jei-is-karto-nepasirodo/