Vilniaus universiteto
Kauno humanitarinis fakultetas

Šiandien moterys, pasitelkiančios magijos kerus, nebus atvirai apšauktos burtininkėmis, pasodintos ant laužo ar kitaip išstumtos iš bendruomenės gyvenimo. Tačiau, kokia nuomonė vyravo pačiu mistiškiausiu ir paslaptingiausiu laikotarpiu — viduramžiais? VU Kauno humanitariniame fakultete vykusios netradicinės paskaitos metu į šiuos klausimus, pasitelkdama visus savo raganiškus kerus, padėjo atsakyti tautodailininkė ir kultūrologė Vilma Balčienė.

Raganos – išmintingos moterys

Viduramžių ragana savo funkcijas perėmė iš deivės, globojančios žolininkes. Ši deivė gebėjo valdyti stichijas bei nulemti žmonių likimus. Ir tik krikščionybei plintant, šios savybės priskiriamos deivės atstovėms žemėje — raganoms. Tad pirmiausia raganavimas reiškia buvimą gamtoje, ryšio su ja sukūrimą.

Kultūrologė pabrėžė, kad raganos — labai išmintingos moterys. Jos gerai išmano ne tik žolelių ypatybes, bet ir puikiai žino vietos papročius, pažįsta savo krašto žmones ir, žinoma, puikiai perpranta jų psichologiją. Tačiau būti ragana gali ne kiekviena moteris. Ji privalo turėti vidinį pašaukimą, intuityvumą, stiprų energetinį užtaisą ir žinių.

„Blogoji“ raganų pusė

Išmintingos žolininkės tarsi sugriauna stereotipinę raganos sampratą. Juk neretai ji įvardijama kaip neigiama, kitus užkerėti gebanti asmenybė. Tokios nuomonės įsitvirtinimui įtakos turėjo krikščionių negatyvus požiūris į pagoniškąjį raganų gyvenimo būdą. Bažnyčios atstovai laikėsi pozicijos, kad Dievas sukūrė žmogų ir kad tik jis vienas galįs jam padėti. Raganos viduramžiais turėjo labai didelį autoritetą, tad krikščionys, bijoję prarasti valdžią, prikūrė įvairiausių nebūtų mitų. Netgi yra žinoma, kad raganos neretai buvo sudeginamos ar pakariamos. Į auditorijos pateiktą klausimą, kodėl moterys negindavusios savęs, Vilma Balčienė atsakiusi šmaikščiu retoriniu klausimu: „O tu galėtum įrodyti, kad nesi žirafa?“

Raganos šiandien

Kultūrologė seminaro metu nuoširdžiai dalinosi asmenine patirtimi. Ji papasakojo apie pačios išmėgintus burtus, patarė, kaip suprasti, ar namuose gyvenąs bildukas, kaip su juo susidraugauti. Tad iškyla klausimas, kuo viduramžių laikų ragana skiriasi nuo šiandieninės? Pasak Vilmos Balčienės, jos nesiskiria. Juk ir praeities, ir dabarties raganos yra sukaupusios didelę gyvenimo patirtį, puikiai išmano psichologiją ir padeda žmonėms. Tad galima teigti, kad skiriasi tik žmonių požiūris į jas.

Ar turi raganiškų galių?

Sudomino paslaptingas ir mistiškas raganų pasaulis? Norite bent trumpam tapti raganomis ar raganiais? Kviečiame prisijunti prie Viduramžių kultūros klubo, kuriame jau šurmuliuoja ir nekantriai naujų draugų laukia jaunųjų raganaičių būrelis.

Joana Zaborskytė