Vilniaus universiteto
Kauno humanitarinis fakultetas

Nepabūgę Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete gyvenančių Viduramžių vaiduoklių, susipažino su vienu seniausių muzikos instrumentu – dambreliu. Susitikime su Egidijumi Daruliu ir Algirdu Bartašiumi buvo galima ne tik išgirsti nuotaikingų pasakojimų apie šį muzikos instrumentą, bet ir išmėginti dambrelį pačiam.

Kaip pavadinsi – nepagadinsi

„Dambrelis“, „Bandūrėlis“, o gal „Bimba“? Kaip pavadinsi – nepagadinsi. Lietuvoje „dambrelio“ pavadinimų galima suskaičiuoti net keliolika. Išmonės krikštydamos dambrelį nestokojo ir kitos tautos. E. Darulis teigė, kad jam labiau patinka pavadinimas „dambrelis“, o A. Bartašiui – „bandūrėlis“, nes tokie pavadinimai labiau dera prie jų pavardžių.

Pasaulio instrumentas

Egidijus Darulis pasakojimą apie dambrelius pradėjo paneigdamas mitą, kad tai čiurkų instrumentas. "Dambreliai yra paplitę visame pasaulyje. Seniausias radinys – prieš 300 m. pr. m. e. rastas piešinys Kinijoje, vaizduojantis vyrą, grojantį dambreliu“, teigė lektorius. Manoma, kad į Europą dambrelis atkeliavo iš Azijos XIII a., tačiau E. Darulio nuomone, tai pernelyg primityvus instrumentas, kad jį būtų reikėję taip toli vežti. Pasak pono Darulio, jau mokykloje dauguma mūsų bandėme groti dambreliu: kai spausdavome liniuotę prie suolo ir ją virpindami išgaudavome garsus.

Nemoki spjaudytis – dambrelistu nebūsi

Šiuo metu E. Darulio kolekcijoje keturiasdešimt penki dambreliai. Dauguma jų – dovanoti. O groti išmoko pats ir dabar moko kitus. Gali pasirodyti, jog groti dambreliu labai paprasta. Tačiau pabandžius nuomonė pasikeičia. Nekelia nuostabos ir tai, jog dažnas dambrelistas lieka be priekinių dantų. Grojant instrumentas priglaudžiamas prie dantų, o jo liežuvėlis virpinamas pirštais. Kvėpavimas, balsių tarimas, gomurio uždarinėjimas ir net spjaudymo imitavimas suteikia dambrelio skleidžiamam garsui įvairių atspalvių.

Pasigamink pats

Algirdas Bartašius, dalindamasis instrumentų gamybos patirtimi, susirinkusius įtikino, jog instrumentus galima pasigaminti pačiam.. Lektorius pasakojo, jog kartą sprindžiais išmatavo vienos mergaitės kankles ir vėliau grįžęs namo pagal paties pasidarytus matavimus pagamino šį muzikos instrumentą. „Pavyko visai neblogai“ – įdomia patirtimi dalijosi A. Bartašius, pridurdamas, jog šias kankles akylai saugo iki šiol, mat „tais laikais dar buvo žarninės stygos, todėl šių kanklių garsas lyg aksominis“. A. Bartašiaus teigimu, jo rankų darbo instrumentų kolekcijoje trūksta tik smuiko ir „pusės dūdmaišio“.

Dambrelis: viliotojas ar žudikas?

Savo pasakojimais sugrįžę į praeitį, dambrelio virtuozai papasakojo apie XVIII a italų riterių tradiciją groti dambreliu savo mylimosioms. Šis gražus paprotys kažkaip sutapo su ištvirkavimu šalyje, todėl buvo uždrausta groti dambreliu „kaip turinčiu šamaniškų galių suvilioti moteris“. Už grojimą riteriams net grėsė bausmė patekti į kalėjimą.
Tuo metu Vietname anuomet dambreliai buvo naudojami ne tik kaip muzikos instrumentai. Dambrelių forma čia buvo kiek kitokia, priminė liniuotę su nusmailintu galu. Todėl jį nulaužę, vietnamiečiai dambrelį panaudodavo kaip ginklą.

Civilizacija nutildė dambrelį

Atsakydami į klausimą, kodėl anuomet būdami tokie populiarūs dambreliai užleido vietą kitiems instrumentams, E. Darulis ir A. Bartašius svarstė, kad galbūt jų populiarumą sužlugdė civilizacija, kuri įnešė daug triukšmo į žmonių gyvenimą. „Kadangi dambreliai priskiriami tyliesiems instrumentams, tai vietoje jų atsirado garsesni.“ Tačiau šiuolaikinės technologijos ir susidomėjimas senomis tradicijomis prikėlė dambrelius naujam gyvenimui – jais pritariama etnografinių kolektyvų pasirodymuose, atliekamos ir šiuolaikinės muzikos solo partijos.

Susidomėjai? Prisijunk!

Jei ir tave domina senieji instrumentai, muzika, šokiai, literatūra – prisijunk prie mūsų. Viduramžių kultūros klubas prie VU KHF SA kviečia prisijaukinti Viduramžių miesto vaiduoklius ir keliauti kartu į neišdildomų įspūdžių pasaulį.

Eglė Petniūnaitė