Vilniaus universiteto
Kauno humanitarinis fakultetas

Gruodžio 20 dieną Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete gausiai susirinkusiai literatūrologų ir studentų bendruomenei buvo pristatyta Lietuvių filologijos katedros prof. dr. Aleksandro Krasnovo knyga „Atgimimo proza. XX a. devintojo dešimtmečio lietuvių prozos ir kritikos studija“ (2011). Įvadiniame žodyje Lietuvių filologijos katedros lektorius Virginijus Norvaiša glaustai aptarė A. Krasnovo studijos aktualumą. Knyga yra daugiausia devintojo dešimtmečio literatūros kritikos straipsnių rinkinys, dėl to ji pirmiausia svarbi kaip lietuvių literatūros kritikos istorijos analizės objektas. Kita vertus, veikalas reikšmingas ir lietuvių literatūros mokslui, nes suteikia galimybę išsamiau apsvarstyti, kokiais analitiniais/metodologiniais principais remiantis šiandien prasmingiausia kalbėti apie tarybinių metų lietuvių literatūrą. Kadangi šiuolaikinėje lietuvių literatūrologijoje trūksta platesnių šios srities tyrimų, studijoje pasirinktas analizės kelias vertas atidesnės peržvalgos.

Detalesnius pranešimus apie A. Krasnovo knygos svarbą perskaitė Lietuvių filologijos katedros lekt. dr. Eglė Klimaitė-Keturakienė ir Alternatyvios krypties literatūros aktyvaus sujudimo (AKLAS) „Žirklionis“ narė, lietuvių filologijos ir reklamos studijų programos studentė Lina Staponaitė.

E. Klimaitė-Keturakienė teigė, jog A. Krasnovo studija grindžiama bachtiniškąja polifoninio teksto samprata. Knygos daugiabalsis pasakojimas apima ir sovietinės prozos analizę, ir anuometinio literatūrinio gyvenimo proceso aiškinimą, ir literatūros kritikos problemas. Šia knyga netiesiogiai keliamas ir Lietuvos literatūros kanono klausimas, analizuojami ambivalentiški asmens ir sociumo, socialinio lauko ryšiai, regimi estetinėje plotmėje. Tarptekstinis dialogas plėtojamas ieškant ir semantinių paralelių su pasaulinės literatūros klasika (Williamo Faulknerio, George'o Orwello, Milano Kunderos, magiškojo realizmo proza).

L. Staponaitė išsamiau aptarė kai kurių pamatinių hermeneutikos idėjų reikšmę A. Krasnovo studijoje. Remdamasi daugiausia knygos skyriaus „Literatūros kritikos problemos“ straipsniais, ji svarstė, kaip hermeneutikos nuostatos pasitelkiamos diskusijose apie kūrinio prasmės formavimąsi suvokimo procese. A. Krasnovas polemizuoja su absoliučiai tikros teksto prasmės konvencija, kurią palaiko literatūros kūrinių skaitymo psichologija. Jis aiškina, jog devintojo dešimtmečio literatūros kritikai priekaištauta dėl interpretacijos subjektyvumo. Ne vienas to meto skaitytojas ir rašytojas įsivaizdavo, jog kritiko santykis su meno kūriniu gali būti tapatinamas su mechaniškai suvokiamu subjekto-objekto santykiu. Kritikas privalo nešališkai įvertinti, kas tekste yra pirminė duotybė ir ko jis objektyviai vertas. A. Krasnovo manymu, kūrinio prasmė konkretinama tik subjektyviai išgyvenant kūrinį. Pats sugebėjimas konkretinti yra istoriškai determinuotas socialinis reiškinys.

L. Staponaitė svarstė, koks A. Krasnovo pasiūlytų tarybinės lietuvių literatūros interpretacijų santykis su hermeneutikos idėjomis? Ar autoriui aktualus pirmapradės kūrinio prasmės, sietinos su autoriaus intencija, principas?

A. Krasnovas aptarė studijos atsiradimo aplinkybes ir jos specifiką. Autoriaus teigimu, knygon atrinkta tik dalis tarybiniais metais ir vėliau jo parašytų straipsnių, kuriuos vienija analizės kryptis - dvasinio, ideologinio, socialinio atgimimo apraiškos devintojo dešimtmečio lietuvių literatūroje bei jų refleksija to meto kritikoje. Atskiri straipsniai buvo grupuojami į stambesnius skyrius. Jie buvo iš dalies koreguoti – siekiant temos bei minties vientisumo. Kartu siekta, jog tekste išliktų gyva poleminė devintojo dešimtmečio atmosfera, kurią tarsi iš vidaus galėtų pajusti ir įvertinti šių dienų skaitytojas.

Knygos autorius pabrėžė, jog nepritaria niekinančiam žvilgsniui į legaliąją okupacinio meto kultūrą. Legalioje kultūroje vyko grumtynės tarp oficialiosios ideologijos ir tautinės, humanistinės kultūros. Veiksmingiausias dvasinių, ideologinių, socialinių atgimimo procesų variklis – opoziciškai sistemos atžvilgiu nusiteikusi legaliosios kultūros dalis. Tai buvo bene vienintelis tautos egzistencijos bei tapatybės išsaugojimo būdas.

Lietuvių filologijos katedros vedėja doc. dr. Daiva Aliūkaitė pasidžiaugė A. Krasnovo studija ir teigė besitikinti naujų jo knygų.

Diskusijos su knygos autoriumi pratęstos Žalčio menėje, prie kavos puodelio.

Virginijus Norvaiša